Tęsiame būsimo palaimintojo Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo istoriją.
„Paskyrimas man buvo visiškai nelauktas“
„..Ir mums, kaip apaštalams, pamačiusiems Išganytoją visame grožyje bei ištarusiems: „ Gera mums čia būti“, debesis viską paslėpė nuo jų akių, – taip ir mums pranešta žinia, jog vyskupas T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių ordinaru, lyg tamsus debesis apsiautė ramų mūsų gyvenimą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad netrukus Jo Ekscelencijos tarp mūsų nebus. Mes bijojom tą žodį net balsiai ištarti, nes taip baisiai, taip skaudžiai skambėjo... Didelė malonė buvo suteikta mūsų vienuolynui Jo Ekscelencijos asmenyje, kuri tapo dideliu Dievo siųstu bandymu jo netenkant“, – atsiminimuose skaidrią širdgėlą liejo sesuo bendiktinė Agnietė.
Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto St. Girdvainis, sužinojęs apie vysk. Matulionio paskyrimą į Kaišiadorius, šią žinią, pasak vieno jo bendradarbio, priėmė su džiaugsmo ašaromis akyse. „Šv. Tėvas, gerai dalyką apsvarstęs, nusprendė į pernai birželio mėnesį mirusio vyskupo J. Kuktos vietą Kaišiadorių vyskupu paskirti Teofilių Matulionį. Kauno metropolitui pavedama pasiteirautiti, ar vyskupas Teofilius sutinka priimti šias pareigas. Jei taip, tai kartu jis laikomas nominuotu Kaišiadorių vyskupijai ir, nelaukdamas bulės, turi pasirūpinti greitu laiku perimti vyskupijos valdymą“. Per Berlyno nunciatūrą 1943 m. sausio 15 d. siųstą šį Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo A. Maglione raštą Kauno arkivyskupas J. Skvireckas gavo tik po trijų mėnesių.
Balandžio atnešta žinia Ekscelencijai Teofiliui priminė žiemą matytą pražydusią karklo šakelę, apie kurią laiške buvo rašęs kun. Vincentui Dainiui. Ar laikas, ar ne laikas, kas tą pasakys, tačiau sukrautas pumpuras skleidžiasi. Tokia Aukščiausiojo valia, ir vyskupas ją priėmė. O vakarinę, nuoširdaus pokalbio su vysk. Vincentu Brizgiu valandėlę, apgailestaujant, kad Leningrade jo statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia už Nevos Vartų sudegė, visdėlto aštriu smaigaliu smigo grįžimo į Rusiją tema. „Ekscelencija, būkit ramus. Kaišiadorių vyskupijos valdymas nebus kliūtis grįžti Rusijon, jei atsiras galimybė, nes Vatikanui nesunku bus paskirti naują vyskupą Kaišiadorims“ - paguodė artimu bičiuliu tapęs vysk. Vincentas Brizgys, į Lietuvą du – filosofijos ir bažnytinės teisės daktaratus parvežęs profesorius, sovietų ir nacių okupacijos metais buvęs pagrindinis hierarchų atstovas, sprendęs aktualius Bažnyčios teisių varžymo, žydų gelbėjimo reikalus. „Dabar yra sunkūs laikai. Reikia su tuo sutikti“, – abejonėms tašką padėjo ir tvirtas metropolito žodis.
1943 m. balandžio 20 d. arkiv. J. Skvireckas Kaišiadorių vyskupijos kapitulai raštu pranešė, kad balandžio 20 d. savo privačioje koplyčioje Kaune, dalyvaujant vysk. V. Brizgiui, prel. K. Šauliui ir kan. S. Ūsoriui, iš vyskupo T. Matulionio yra priėmęs „Juramentum“ - reikalingą priesaiką.
Sveikindamas Kaišiadorių kapitulą, metropolitas pareiškė : „Neabejoju, kad jūs, vyskupijos kunigai ir tikintieji, turėsite nemažą džiaugsmą gavę iš Šventojo Tėvo tikrai vertą a.a.vysk.J.Kuktos įpėdinį, tiek nusipelniusį Katalikų Bažnyčiai vyrą, kokiu yra vyskupas Teofilius Matulionis.“
O į Vokietiją tuo metu skriejo kun. V. Dainiui rašytas vysk. Teofiliaus laiškas: „Paskyrimas man buvo visiškai nelauktas; kas nors panašaus niekad nė į galvą neateidavo. Visą laiką, ypač nuo karo pradžios, svajojau ir palengva ruošiausi grįžti į Rusiją, į Leningradą, ir staiga atsidūriau Kaišiadoryse. Matyt, tokia Viešpaties valia. Nežinau, kaip man Viešpats padės susidoroti su nelengva našta. Brangus Tėve Vincentai, padėkite man savo šventomis maldomis.“
„Pavesta būti jūsų ir tėvu, ir vadu…“
Gegužės 23-ioji. Kaišiadorių vyskupijos antrojo ganytojo Teofiliaus Matulionio ingreso diena. Iškilminga. Skambanti. Įsimintina. Kristaus Atsimainymo katedros didžiajame altoriuje išstatytos 1936 m. konsekracijos proga popiežiaus Pijaus XI dovanotos monstracijjos spinduliai tarsi sujungė dabarties ir praeities krantus:1906 m. Kaišiadorių parapiją įkūręs Vilniaus vyskupas von. E. Roppas,1918 m. būdamas Mogiliovo arkivyskupu kun. T. Matulionį pakėlęs kanauninku; 1920 m. du kartus pakeliui į Kauną Kaišiadoris aplankęs nuncijus arkiv.Achile Ratti – pop. Pijus XI, 1928 m. gruodžio 8 d. nominavęs kan. T. Matulionį vyskupu ir vėliau akcentavęs, kad jo asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį…
„Dievo Apvaizdos sprendimu ir Kristaus Vietininko, Šventojo Tėvo Pijaus XII pavedimu uždėta man nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti jūsų Ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, pavesta būti jūsų ir tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę“, sakoma pirmajame ganytojiškame rašte, kurį ingrese perskaitė katedros pirmas ilgametis klebonas kan. Alfonsas Varnas.
Vaizdžiai nupiešęs išgyvento bolševikmečio baisybes, ateistų pastangas sugriauti tautos tikėjimą, vyskupas prašo pirmiausia kunigų, o paskui visų tikinčiųjų paramos, linki neišsigąsti ir nenusiminti dėl neaiškios ateities, bet atgailaujaunt melstis ir palaikyti ramumą.„Toliau šaukimės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Juk per Pirmąjį Tautinį Eucharistinį Kongresą Kaune, 1934 m. liepos 1 dieną iškilmingai pasiaukojome Jėzaus Širdžiai ir Jos globai pavedėme save ir mūsų Tėvynę Lietuvą. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiame Altoriaus Sakramente ta pačia meile mums plaka, laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.
Antruoju malonių Teikėju yra Švenčiausioji Pana Marija, paties Kristaus nuo Kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, Tarpininkė ir Globėja. Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nenešiotų Marijos škaplierio ir Jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei „ Kas nori Panai Marijai tarnauti“, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros Vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo.“ Toliau ganytojas prašo kreiptis į vyskupijis globėją šv. Juozapą, taip pat į šv. Kazimnierą ir kitus tautiečius, esančius pas Dievą, nes jie „ jautriau išklauso savo tautiečių maldų…“
Ingreso iškilmėse arkidjakonu buvo kan. M. Cijūnaitis, dijakonu kun.J.Jaruševičius, subdijakonu kun.J. Kamarauskas, asistentais -Mogiliovo vyskupijos, kartu iš Rusijios grįžę kunigai St. Švėgžda ir B. Rutenis. Šventė vyko pagal iš anksto kanclerio kun. St.Kiškio atsakingai parengtą programą. O iš ataskaitos matyti, jog tinkamai įtemtos stygos skambėjo, suskaičiuota, kad jungtiniame chore buvo 18 sopranų, 20 altų, 13 tenorų ir 21 bosas, iš viso 74 asmenys, neskaitant vargonininko ir dirigento. Marijonų provincijolo vardu ilgą sveikinimo kalbą pasakė kun. J. Stakauskas, Palomenės klebonas. Toliau sveikino Kaišiadorių gimnazijos abiturientai (12-kos vardu Pranė Subačiūtė) ir visos gimnazijos vardu -vienas berniukas ir viena mergaitė. Visa moksleivių nemaža grupė (jų buvo iki 70) gražiai sugiedojo giesmę „Petro laivas“.
Studentų vardu kalbą pasakė A. Velička, padarydamas vyskupui ir svečiams puikų įspūdį…“ Protokolo skaitymą, pristatant kalbėtojus, būtų galima tęsti, tačiau mintys veda į 1929 m. vasario 9-ąją, kada Leningrado Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Teofilius Matulionis slapta buvo konsekruotas vyskupu. Be iškilmių, be viešo ganytojiško prisistatymo tikintiesiems. Ir tik praėjus keturiolikai metų, 1943 m. gegužės 23-iąją, skambant Kristaus Atsimainymo katedros seniesiems varpams, pagal Bažnyčios tradiciją įžengė į vyskupo sostą, sakydamas: „Visi mes sudarome vieną katalikų šeimą. Melskitės už mane,o aš melsiuos už jus. Kiek kartų šv. Mišių gale mano ranka laimins šv. Mišių dalyvius, žinokite, kad kiekvieną kartą ji laimina visos vyskupijos gyventojus.“
„Prašiau suorganizuoti Atgailos Dieną“
„…Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią“, – 1943 m. vasario 20 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje apsilankiusiems majorui Šmitzui ir korporalui Muleriui tvirtą žodį tarė arkivyskupas J. Skvireckas. „Pasikalbėjimas vyko ne arkivyskupo, o mano kambaryje, man esant liudininku,– atsiminimnuise rašė vysk. V. Brizgys. – Vokiečiai kalbėjo apie reikalą sumušti Rusijos bolševizmą ir baigė prašymu, kad arkivyskupas parašytų ganytojišką laišką, raginantį vyrus registruotis į SS legioną.“ Keršydama už legiono mobilizacijos boikotavimą ir už katalikų hierarchijos laikyseną, vokiečių okupacinė valdžia 1943 m. kovo 15 d. suėmė 46 žymius Lietuvos inteligentus. Prasidėjo žmonių gaudymas ir vežimas darbams į Vokietiją.
Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje kasmet būdavo rengiamos 40 valandų pamaldos. Ir 1943 m. rugsėjo 10 d. skubėjo daug jaunimo. Staiga įsiveržę ginkluoti vokiečiai žmones ėmė varyti į šventorių, kur stovėjo sunkvežimis. Kaišiadoryse jaunimą išlaipino pradžios mokyloje, prie plento, priešais vyskupo rūmus, čia jie buvo laikomi kaip suimti – pastatyta ginkluota sargyba. Kurijos kancleris kun. St. Kiškis, sužinojęs apie šį įvykį, pareikalavo budintį karininką, kad įleistų jį pas suimtuosius kaip vietinį kunigą. Įėjęs į erdvią salę, jis rado apie 20 jaunų vaikinų ir dar daugiau mergaičių. „Buvo nepaprastas susijaudinimas – vieni garsiai raudojo, kiti sukritę ant grindų rausėsi siaubo apimti…“ Prie mokyklos stovėjo būrys iš Žiežmarių atskubėjusių motinų… Vieną rytą į kanclerio duris Kaišiadoryse pasibeldė dvi mergaitės, ištrūkusios iš vokiečių rankų: „Mus išgelbėjo mūsų broliai! “ – šaukė jos sveikindamosios ir papasakojo, kad jau važiuojant į Vakarus, keliems vyrams padedant, pavyko iš vagono iššokti...
Apie Žiežmarių įvykius prel. Bernardas Sužiedėlis, kaip vietos klebonas, oficialiu raštu pranešė vyskupui T. Matulioniui, kuriuos vokiečių valdžiai Kaune pateikė aštraus protesto raštą: kaltino bažnyčios įžeidimu, neleistinu grobimu net nepilnamečių mergaičių neaiškiems tikslams. To nesą darę nė bolševikai. Vysk. V. Brizgys savo atsinimnuose rašė: „Įsižeidę vokiečiai buvę nutarę suimti patį vyskupą, bet iš jų pačių tarpo kai kurie pareiškė mintį: kuo nugąsdinsi tą vyskupą, kuris, tiek metų išbuvęs bolševikų kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, nepalūžo.“
Buvo areštuotas ir uždarytas į Kauno kalėjimą uždarytas pats prelatas Sužiedėlis už tai, kad apie įvykį pranešęs vyskupui. Vysk.V.Brizgio nuomone, įkalindami prel. Sužiedelį ir generalkomisaras, ir gestapas jautėsi nepatogiai. Niekieno neprašyti, patys parašė vyskupui T. Matulioniui, kad prelatą paleis, jeigu vyskupas jį nubaus. „Žinoma, jie nebūtų tyrinėję, kaip vyskupas jį nubaudė, būtų užtekę pažado.“ Nekaltų kunigų jis nebaudžia, o prelatas atlikęs savo pareigą, todėl reikalauja prelatą paleisti ir nubausti anos avantiūros kaltininkus ˜– toks buvo vyskupo atsakymas.
Tada atėjo naujas generalkomisariato raštas: jeigu vyskupas pasirašys pridėtą atsiprašymo tekstą už aną savo protesto raštą, tai prelatas bus paleistas. Apie tai atsiminimuose rašęs vysk. V.Brizgys pažymėjo: „Vyskupas tačiau ano rašto nepasirašė, o parašė savo, kad, nors ir nesijaučiąs kaltu, bet kadangi keliama tokia sąlyga nekalto kunigo išlaisvinimui, tai jis generalkomisarą atsiprašąs, jeigu jis tuo jo raštu įsižeidė. Vyskupui atsisakius toliau bet kokį raštą tuo reikalu rašyti, prelatas buvo paliktas Kauno kalėjime. Tačiau vyskupui, prelato giminėms, parapiečiams nesiliaujant daryti žygių generalkomisariate, po kelių mėnesių prelatas Sužiedėlis buvo paleistas.“
1943 m. rugsėjo 16 d. antrajame ganytojiškame laiške vysk. T. Matulionis kvietė visus, ypač jaunimą ir „malonius vaikučius“, iki karo pabaigos atgailauti už savo ir viso pasaulio nuodėmes, melstis už taiką ir tėvynę! „Prašiau suorganizuoti Atgailos Dieną visose parapijose, tą dieną laikyti Mišias coram Sanctissimo su Visų Šventųjų litanija, popiežiaus Urbono VIII psalme (Przed oczy Twoje ... Prieš Tavo akis), visiem atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, pasninkauti, neimant jokio maisto“, – rašė laiške kun. V. Dainiui. O ganytojiškas laiškas baigiamas paraginimu: „Karštai maldaukime Viešpatį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje, kaip laisva ir nepriklausoma tauta“.
IRENA PETRAITIENĖ
Nuotrauka: Kaišiadorių katedros siluetas.
